ištįsti

ištį̃sti intr. K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ 1. išdrykti, išsitempti, išsitraukti į ilgį, pailgėti: Rankovės kitokios, iš po apačios ištį̃susios Varn. Kad siūlas iš drabužių ištįsta, nesi užmokėjęs už pasiuvimą (juok.) Kin. Ka snarglys ištį̃s, baugu šnypšti Klk. Smurglis ištį̃so par abidi lūpi Dr. | Jis apžėlęs reta susivėlusia barzda, iš po kepurės ištįsę ilgi balti plaukai I.Simon. Važiavau važiavau aš, arklio mažne grobai ištį̃so Kl. Priblįsta ugnelė (žaltvykslė) prie žemės ir vėl ištį̃sta Skr. | Ištį̃sta rankos vandenį benešant Dr. Kiek mūs rankos ištį̃so nešulius benešiojant Jrb. ^ Ištįsęs kaip pertnyčia pro subata Yl. Pats gyvas, o grobai ištįsę (laikrodis su pasvarais) Pln. 2. negražiai išsinešioti, išsitampyti, nukarti (apie drabužius, apavą, audeklą ir pan.): Išdėvėtas jau, ištį̃so drabužis Pgg. Tų marškinių tas kaklas tįso ištį̃so, i negalì apsivilkt Jrb. 3. išilgėti (apie laiką): Kiekviena minutė, rodos, ištįsta į visą amžinybę rš. 4. BŽ76, Vkš išstypti, labai plonam išaugti: Tokie ištį̃sę, nuleibę pamidorai – nieks iš anų nebūs Krš. Ištį̃so ištį̃so tie metūgiai, žiemą nušals Pc. Tas medis augdamas ištį̃so, išaugo aukštas, plonas Lk. Pupelė, auganti tamsoje, labiau ištįsta už savo draugę, augančią šviesoje rš. Tankiai susodintų vaismedžių vainikai ištįsta rš. ^ Ištįsus kaip žarna LTR. ║ išplonėti, išliesėti: Ištį̃so veidas nuo prasto maisto Rz. Mergaitės veidas išbalęs ir ištįsęs I.Simon. 5. Jrb paūgėti, ūgtelėti: Vaikiukai ištį̃sę jau, už ranką ilgesni Krš. Anie (vaikai) greitai ištį̃sta, nespėji ir apsižvalgyti Krš. Par vasarą vaikas teip ištį̃so, ne ką už tėvą mažesnis End. Toks mažas buvo, kai greit ištįso! [p]Skr. Mergičkos netrunka ištįsti, netrunka ir pasenti Žem. | prk.: Jaučiau, kad mano autoritetas ištįso labiau už mane patį, ir vos neapsirikau rš. 6. nusidriekti, nusitęsti: Ežerėlis ilgu, siauru įlinkiu ištįsta į vakarus rš. Tarp aukštų krantų ištįsęs Nemunas S.Nėr. Mano skraistė lengvo rūko plasta padangėj ištįsus K.Bink. Šìrvintos – miestelis ištį̃sęs kai žarna Šts. Vidurinė ištįsusio parko dalis, kurio banguotu reljefu vinguriuoja upelis, išplanuota landšaftiniu būdu rš. Jis pamatė tris ištįsusius baltus pavidalus BsV69.

◊ ãkys ištį̃so Sch107, Ms, Vlkv, Plv, Lkš; M sakoma labai prailgus ko laukiant: Jonienei iki vakaro ir akys ištįso saulės laidos belaukiant Žem. Ištį̃so ãkys mūsų belaukiant liuosybės, t. y. nusibodo laukti J. Akys ištįso beveizant S.Dauk. Ir akys ištįs, kol gaili rasa nukris Brž. Akys ištįsta metų galo belaukiant Up. Man akys ištįso pro langą bežiūrint Srv.

aũsys (liežùvis) ištį̃so sakoma apie klausymąsi įdomaus pasakojimo: Tu teip moki pasakoti, kad aũsys ištį̃so besiklausant Vkš. I liežùviai ištį̃s besiklausant, kad ana liuob pasakos Yl. nósis (nósė) ištį̃so

1. sakoma apie didelį nustebimą, stebėjimąsį: Ištį̃s nósė lig durių Rdn. Aukštujuose dar nebuvęs – ne, jo nosis ištįs, kai pamatys Aukštųjų pūstynus, smiltynus, šilus I.Simon.

2. Š, NdŽ, J.Jabl, M.Valanč, Zp sakoma labai prailgus: Ir nósis man ištį̃so belaukiant Jrb. Ir nosis ištįso bedirbant S.Dauk. I nósės ištį̃so belaukant Pln.

3. Vvr sumenkėjo, sulyso: Rūpesčiai [ištekėjus], vaikai – i nósė ištį̃sta Krš. Nu juodos bulbynelės nosẽlės ištį̃s liuob Krš.

séilė ištį̃so

1. sakoma labai ko norint: Toks gražus [sūris], geltonas, didelis, net seilė man ištįso Žem.

2. apie klausymąsi įdomaus pasakojimo: Kad išsitiesė pasakoti, ir séilės ištį̃so besiklausant Šts. I séilės ištį̃so klausanties Trš.

snarglỹs (snurglaĩ) ištį̃so

1. Vkš apie atidų klausymąsi: Ir snurglaĩ ištį̃so klausanties Pvn.

2. sakoma ilgai laukiant: Snarglỹs ištį̃so belaukant Vkš.

su ištį̃susia nósim palìkti nusivilti, nei šiaip, nei taip pasijusti: Visi gaspadoriai su ištį̃susioms nósėms palìko – visi [kolūkyje] susilygino Rdn.

véidas ištį̃so BŽ88 sakoma labai nustebus: Brolių veidai ištįso, tartum jie pirmąkart būtų kažką baisų ir nepaprastą sutikę P.Cvir. Miesto vaikui iš karto buvo veidas ištįsęs, bet paskui jis palinksmėjo Mš.

\ tįsti; anttįsti; aptįsti; įtįsti; ištįsti; nutįsti; patįsti; pertįsti; pratįsti; pritįsti; sutįsti; užtįsti